Pats pats populiariausias haikas šiaurinėje saloje. Ir tikrai labai vaizdingas. Ir pakankamai nesunkus bet kuriam fiziškai aktyviam keliautojui. Gal dėl tokių aprašymų čia ir įvyksta daugiausia paieškos ir gelbėjimo operacijų, imant visą Naująją Zelandiją. Žmogeliai pervertina jėgas, nepasiima pakankamai vandens arba neįvertina oro sąlygų.

Baisiai gaila, bet mes nepraėjom šito haiko :( Nors turėjom tris dienas. Deja deja. Pirmą dieną oras buvo blogas, kitą dieną - dar blogesnis, o trečią - visai ragai. Pirmąją dieną susiruošėm ir net autobusu iki haiko pradžios atvažiavom. Bet orų prognozės, informacinių ženklų ir faktinio matomumo mums užteko persigalvoti. Visą dieną lis. Daugiau ar mažiau, bet lis. Matomumas - apie 20 m. O aukščiausiose vietose temperatūra -5°C. Tai eiti 8 val. - 19 km, 800 m. aukštyn/žemyn, kad beveik nieko nepamatytum... Gal ne.
Tai va, buvom protingi ir atsakingi. Ir kiek nusiminę...

Deja pavasaris šiemet čia vėluoja beveik mėnesiu. Ir kiti haikai, ką norėjome netoliese praeit irgi dar snieguoti arba yra ledo. Į kalną keliantis keltuvas jau kelias dienas nedirba, o ten pora tokių gerų haikų buvo.... :(
Tenka pasirinkti iš to, kas įmanoma pamatyti šiuo oru.

Taranaki krioklys

Einam iki Taranaki krioklio. Viskas debesyje, bet per poros valandų pasivaikščiojimą nesušalsim, juolab, kad tikrai gerai apsirengę esam.
Takas pirmiausia veda per miškelį palei sraunią upę, visai smagu. Net sušylam, tenka megztinius nusirengt.

Padarom ir savo mėgstamą kalnų upių žaidimą: vienu metu sumeti pagaliukus į vandenį ir sutartoje vietoje lauki kurio pagaliuką srovė atneš pirmą. Labai azartiškas žaidimas :)

Štai, prašom, jums ir krioklys. Debesyse :)

Gražus, galingas. Šitą irgi įrašom į vieną lygą su islandiškais. (Islandiški kriokliai - čempionų lyga).

Kaip matote, daugiau ne kažką bematėme, tai nusprendėme tiesiog važiuoti namo ir pažiūrėti filmą. Per du kelionės mėnesius tris filmus pažiūrėjom - nėr kada :)