41°45' pietų platumos, 145°97' rytų ilgumos - dar niekada nebuvome taip toli į pietus ir taip toli į rytus. Nors kažkas kužda, kad šį rekordą dar pagerinsime. Australijai priklausanti sala, piečiausias Australijos taškas. Nežinome ar ši sala didelė ar maža - jos plotas 68,4 tūkst. kv. m., palyginimui Lietuvos - 65,3 tūkst. kv. m., tai jūs nuspręskite didelė ar ne :) O gyventojų čia tik apie 500 tūkst.
Ką supratome vos pajudėję link sostinės - Hobarto centro - turbūt bet kokiam civilizuotam mieste 17.30 yra 17.30 :) Aišku, juokai čia ne kamščiai, ale judesys padidintas.
Pakeliui iš oro uosto - įspūdingas Tasmanų tiltas. Nuotrauką pasiskolinome iš Tasmanijos bibliotekų archyvo.
Tasmanija - ilgą laiką buvo Australijos gėda. XIX a. pirmoje pusėje čia siųsti kalėti žiauriausi nusikaltėliai, baltieji atvykėliai vykdė žiaurų vietinių aborigenų genocidą, plėšė ir grobė, ką tik tolimoji sala turėjo: vietinius gyvūnus, puikią medieną ir upių, vėliau ir ežerų galią hidroenergijai gaminti. Tokia nelinksma Tasmanijos istorija, gal todėl jie brangina, ką turi. Bent jau užsieniečio akiai atrodo, kad daug rūpesčio sudėta į vietinius gamtos parkus, jų pačių namų ir kiemų aplinką, istorijos (net baisiųjų kalėjimų) ir augalų, gyvūnų apsaugą. Ir plastiko naudoja kukliai, visur šiukšles rūšiuoja. Ir prabangos čia nepamatysi.
Bet ir humoro jausmą žmonės turi :)
Mount Wellington (Wellingtono kalnas)
Šis Hobarto kaimynas į dangų stiebiasi 1271 m. Nuo miesto iki kalno - geras pusvalandis. Galima lipti pačiam, galima atvažiuoti mašina, yra ir miesto autobusas. Ant kalno temperatūra visada 10 laipsnių žemesnė nei Hobarte ir visada smarkiai vėjuota. Atvažiavome rytą, kai smarkiai pasireiškė ir trečias būdingas gamtos reiškinys - debesys. Kol užvažiavome iki viršūnės, matėme, kad debesys ją gaubė vis labiau. Ir štai ką matėme atvykę.
Ogi visiškai nieko :)
Ilgai tuo nieku ir +3°C nesimėgavom ir skuodėm žemyn. Čia dar pagavome keletą gerų vaizdų.
Pamatyt gerą panormą nuo Wellingtono viršūnės - savotiška medžioklė. Turi sekti orus, webcamus ir, pasitaikius gerai progai, šauti (į kalną, aišku). Mes savo sėkmės antrą kartą nebandėme. Mums panoramos nuo kalnų tuo gražesnės, kuo mažiau miestų nuo jų matosi ;)
Mount Field nacionalinis parkas
Valanda ir 20 min. kelio nuo Hobarto. Mūsų dienos planas buvo Tarn Shelf haikas Mount Field nacionalinam parke (15,5 km), jeigu kas praeisite, lauksim įspūdžių. Gaila, kad tą dieną gamta mums neleido eiti į kalnus. Čia pavasaris dar ankstyvas ir meteorologai patarė neiti, jeigu nenorime pajusti 15 m/s vėjo, -2°C ir gauti sniego :(
Taigi apėję, ką ten dar buvo galima pamatyti, popietę praleidome Tasmanijos vienkiemyje, kokį 100 metų skaičiuojančiame namelyje. O lauke visą dieną negailestingai pylė lietus. Būtų visai kaip dabar Lietuvoje, tik kai dešimčiai minučių prasigiedrija, dvi kalnų gradinės pasimato.
Lady Barons krioklys
Horseshoe (Pasagos) krioklys
Tall tree walk (Aukštų medžių takas)
Tasmaniečiai sako, kad dar auga medžių, kurie išaugo seniau, nei pirmi balti žmonės atvyko į šią salą (Abel Tasman 1642 m). Čia aukščiausi - eukaliptai, rekordinis - 98 m. aukščio. Arčiau saulės stiebiasi tik Kalifornijos raudonmedžiai - rekordinis 111 m.
MONA
Hobarte aplankėme šaunų muziejų. Jį įkūrė Tasmanijos milionierius D. Walsh, Ačiū jam.
Pirmiausia - šaunus paties muziejaus interjeras. Dalis muziejaus erdvių įkurdintos po žeme, uoloje. Sienos, praėjimai - lengvai apdirbtas plikas kalkakmenis, kai kur dar naudojamas medis, geležis. MONA neturi vieno tako, kuriuo eiti, lankytojas pats atranda savo eiliškumą. Ekspozicijų erdvės sujungtos tuneliais, tilteliais, laiptais.
Dažnai muziejuose neutralios baltos sienos, laiptinės, kad tik neatimtų dėmesio iš pačių eksponatų. Čia - kitaip. Šiltų tonų sienos kuria jaukų foną, galiausiai - jų niekada nereiks perdažyti.
Dar šaunu, kad jaunesniems nei 18 m. ir Tasmanijos gyventojams muziejaus lankymas nemokamas. Mums teko mokėti pilną kainą, nepraėjom jau už studentus, netraukiam dar ir iki pensininkų - nuolaidų negavom :)
Trečias ir esminis šaunumas - pati ekspozicija. Ne visus kūrinius supratom ar įvertinom, kartais pati menininko idėja buvo įspūdinga, o ne jos išraiška.
Įdėsime keletą fotografijų, tačiau nesitikime jomis padaryti didelį įspūdį. Jeigu bent kiek jus sudominsime - valio! Gyvai pamatyti visada yra milijoną kartų geriau.
Be jokių tvirtinimo elementų ar klijų sukonstruotas Baltas namas.
Palaikius specialias rankenas nuskatomas jūsų pulso dažnis ir minutei tokiu ritmu ima pulsuoti lemputės visoje salėje.
Raudonas daiktas priekyje - Stora mašina.
Eksponatas, kur įėję lengvai prarandate orietaciją. Juoda spalva - perdirbta pramoninė variklių alyva. Paviršius lygus lygus, atspindi šviesą ir turi būdingą kvapą. Fotografuota iš viršaus.
Kryptos instaliacijos viduje.
Dar keletas įdomių eksponatų.
Ir pabaigai - geriausia. Nerealiai įdomus japonų menininko Ryoji Ikeda darbas Supersimetrija. Mes buvome sužavėti. Dalį nufilmavau, labai tikiuosi perteiks nors kiek įspūdžio.
Kol kas išvada tokia - mudu esame modernaus japonų meno gerbėjai.
Didelės sėkmės linkime MONA sąvininkui ir komandai. Jau dabar MONA yra visas kompleksas statinių ir veiklų, aukite ir klestėkite toliau.
Patiko? Nepatiko? Mums įdomu, ką jūs galvojate ;)