Vos 3,5 val. pragaro nevėdinamame autobuse, kepinant saulei ir mes jau El Chalten!
Bienvenidos! = Sveiki atvykę!

"Neveikia" - rankomis skėsčioja autobuso vairuotojas rodydamas į viršų ir ką čia bepadarysi - sėdėk ir perkis :) Sėdėjome dviaukščio atobuso pačiame priekyje - matai, geriausią vaizdą turėsim. Aha, geriausią saulę gavom ir suprakaitavom priešpaskutines švarias maikes.

Bet tiesa, negalime vien skųstis. Turėjome pirmos klasės vaizdą į kalnus, tolumoje matėme ir du ledynus :) Vienas jų vadinasi Viedma, ir tarybų laikais augusio vaiko atmintyje iškart atgyja multikų ragana ant šluotos :)
Pravažiavome gerą gabalą (asfaltuotą) žymiojo Ruta 40 kelio, supratome, kad patiems vairuoti čia būtų nuobodoka - vaizdas iš pradžių tikrai sužavi, bet kraštovaizdis valandomis beveik nekinta, todėl vairuotojui reiktų ieškoti būtų neužmigti.

Tik kalnuose lyja :(
Panašu ryt bus ne ėjimo, o skalbimo diena :)

El Chalten miestuką 1985 m. argentiniečiai paskubomis įkūrė tikėdamiesi didesnio svorio Argentinos - Čilės konflikte dėl netolimos Lago del Desierto teritorijos. Panašu, kad pavyko, nes dabar Lago del Desierto ežeras priklauso Argentinai, o El Chalten save vadina ėjikų į kalnus sostine ir kiekvieno sezono metu sutraukia vis daugiau keliautojų. Pastaraisiais metais apie 3500-4000 per sezoną.

Sunku būtų nesutikti, nes viskas šiame miestuke būtent apie tai: šalia Ledynų nacionalinis parkas (Los Glaciares National Park) ir keli gražiausių jo haikų, taigi tūkstantis nuolatinių gyvetojų sezono metu padvigubėja, o priskaičiavus keliautojus - išauga keturis kartus.

Čia ir mes jaučiamės savi tarp savų. Visi (ok, 98%) žmonės su kalnų rūbais, kuprinėmis, kepurių ar kapišonų sugulėtais plaukais, brendų ar madų nesivaikantys. Pvz.: storos kojinės ir guminės šlepkės per pirštą yra visiškai priimtinas apavas haikintojų viešbutyje.

Kadangi miestukas išgyvena tik iš kalnų mylėtojų, klientu čia rūpinasi. Ir ne taip, kaip dažniausiai jautėme Buenos Airėse. Čia atrodo, kad jiems tikrai rūpi.
Ir paslaugų pasiūla pakankamai išgryninta: apgyvendinimas visų pajėgumų piniginėms, bariukai ir restoraniukai, 4 skalbyklos, kelios maisto parduotuvės ir dvi rūbų, 2 SPA, ledainė, kelios agentūros, infocentras, 2 bankomatai ir autobusų stotis.

Ką supratome per pirmas 3 minutes - vėjo čia bus. Ir tu rūgštėle, kopūstai, koks tas vėjas! Nuo autobusų stoties iki viešbučio 1,2 km per miestuką prieš vėją ėjome pėsčiomis. Ėjome... hm, aš tai bandžiau kažkaip eiti ir, kai užpūsdavo gūsiai, atkakliai laikytis. Visa laimė, kad su pilna kuprine ir kad kelionėje svorio priaugau, nes vieną kartą tikrai vos vos išsilaikiau ant kojų. Be to naujo kilogramo, gal būčiau ir nugriuvusi :)

Jeigu turite minutę, užmeskite akį į žemelapį, kur yra El Chalten. Ir pabandykite pasekti tolyn per Žemę toje pačioje platumoje - daugiau žemyno nesutiksite. Todėl 40-ųjų ir 50-ųjų platumų sausi vakariniai vėjai ir įsišėlsta, nes tik čia sutinka pirmą pasipriešinimą - Andų kalnus.

Žemėlapyje jums orientyrui pažymėjau kelis taškus: Vilnius, Tokijas, Bankokas, Milford Sound, El Chalten ir San Fransiskas.

Andai lemia dar vieną Patagonijos ypatumą - kalnai sustabdo ir didumą lietaus debesų, taigi vakariniame Čilės krante lieka daugiau lietaus. Šis faktas paaiškina Patagonijos augalijos ypatumus - medžių sutiksite tik prie kalnų, kiek akys užmatys didžiulėse stepėse augalija - skurdi, sausa ir žema.

Vieną dieną pratūnoję viešbutyje klausydami vėjo kaukimo, antrąją, mat jau kiek geriau viskas atrodė, nutarėme pasivaikščioti. Oi naivuoliai :)))
Tikslas buvo krioklys už 3 km. Alvydas ėjo tik dėl manęs - labai jau norėjau kambaryje nebebūti, bet... vos 1 km ir apsisukome namo: vėjas baisus, bet jis būtų dar dar iškenčiamas. Tačiau pridėkite lietų ir gausite gūsiais iki 65 km/val. į veidą, kojas duriančias vandens adatėles. Pasidaviau.

Kriokiantį krioklį Chorillo del Salto visgi pamatėme, bet pora dienų vėliau.

Kalbama, kad Patagonijoje galima per 1 dieną pamatyti 4 metų laikus. Tiesą žmonės sako!
Gerokai popiet debesys prasisklaidė, lietus baigėsi ir mes patraukėme arčiausiai miestuko esančias dvi apžvalgos aikšteles pamatyti.

Mirador de los Condores ir Mirador de las Aguilas - vos keli kilometrai ir dovanų gauni šaunias slėnio su miestuku ir, kitoje pusėje, Lago Viedma panoramas.

Ėjimo nedaug, nesunku, saulė šviečia - smagu.

Tolumoje - ryškiai žydras - Viedma ledyno ištirpusio vandens suformuotas Lago Viedma ežeras. Beje, visgi raganos čia ne prie ko. 18 a. pabaigoje į šias žemes atsibastė pirmasis Europietis - ispanas Antonio de Viedma. Jo garbei šios vietos ir pavadintos.

Vos minutei išlindome ant kalno į El Chalten iš viršaus pažiūrėti ir, kaip aštuntokai iš pamokų, spėriai bėgome nuo vėjo.

Pakalnėje - El Chalten miestukas. Visai gerą vietą argentiniečiai jam parinko - bent kiek užuovėjos nuo visus metus košiančių vėjų.

O grįžtant reikalai dar labiau pasitaisė.
Matote, nuotraukoje iš debesų kyšo kalno viršūnė? Didysis Fitz Roy sveikinasi.
Malonu ;) Rytoj ateisime!

Aš iš laimės čiunga čianga šoku :)

Summa summarum:
2,5 val.
250 m. aukštyn
10 km trasa.
Puikus apšilimas rytojui.