Dar viena puiki diena :)

Nuo Kočiabambos iki Toro toro - 140 km. Kas ten važiuosite bent už pusmečio - Jums baisiai pasisekė. Nes tuomet jau turėtų būti užbaigtas naujas kelias ir beveik visą kelią važiuosite asfaltu. Vietiniai sako, kad tada kelionė truks tik 2,5 val. Mes važiavome beveik penkias :)
Pirkome tris sėdynes, kad mažylyje mikroautobuse Alvydas galėtų ištiesti kojas. Ši prabanga mums kainavo 13,5 eur.

Mikroautobusai važiuoja be tikslaus grafiko - išvyksta, kai surenka 7-8 žmones. Bilietus perka vietoje, vietas kitai dienai galima užsisakyti ir telefonu. Bet tik ispaniškai ;)

Kelias ilgas ir didelę dalį turėjome sukti grįstais keliais ar laikinais aplinkeliais, šalia matydami jau beveik baigtą puikų kelią, bet ką padarysi.

Bet vaizdai pro langą žavėjo ir daug žadėjo.

Arčiau Toro toro gamta keitėsi - mažėjo Amazoniškos žalumos, kelias kilo aukštyn, matėsi vis daugiau raudonos žemės.

Pagaliau! Zigzagais leidžiamės nuo kalno ir slėnyje matome pasakiškai apšviestą meisteliuką. Toro toro! Atvažiavom! :)

Torotoro nacioninis parkas

Jeigu norite pamatyti tikrą Juros periodo parką - Jums verta čia atvažiuoti. Šiame parke atrado daugybę įvairių jūros gyventojų fosilijų, didžiulių dinozaurų pėdsakų, yra ypatingų kalnų, uolų ir urvų, krioklių bei įspūdingas, kojas per kelius lenkiantis kanjonas!

Torotoro laikomas vienu ypatingiausių Bolivijos nacionalinių parkų. Keista, bet turistų ir dėmesio jis sulaukia mažiau, nei kiti. Nors įdomybių čia yra visiems interesams: ir akiniuotiems profesoriams, ir pusnuogėms instagramerėms.

165 kv. km teritorija (kaip Kauno miestas) Nacionaliniu parku paskelbta prieš trisdešimt metų. Gaila, kad taip vėlai, kita vertus, geriau nei niekada.

Ciudad de Itas - Uolų miestas

Dėl šios vietos ir nusprendėme važiuoti į Torotoro. Šį kartą nepasilikome geriausio pabaigai, ir čiupom jautį už ragų.
Beje, ispaniškai Toro reiškia jautis :)

Čia tiesiog būtina paanonsuoti, kad kitą dieną aplankytas kanjonas mus labai nustebino, taigi nė nežinia, kur ten įspūdingiausia vieta.

Dabar Bolivijoje lietingas metas, bet gamta mums buvo palanki - kalnus prislėgę debesys praplyšo tik popiet, kai mes jau grįžome namo.

Pirmoje apžvalgos aikštelėje iškart susipažinome su parko geologine kilme. Gal teko girdėti, kad prieš 65 mln metų į Žemę ties dabartine Meksika tvojo 12 km skersmens asteroidas? Aha, tas pats asteroidas, kuris sukėlė globalinę ekokatastrofą, dėl kurios išnyko dinozaurai. Tas pats, kurio smūgio galia buvusioje jūroje sustūmė Torotoro kalnus - 10 km ilgio ir 45 km pločio koridorių.

Nuotraukos dešinėje aiškiai matote vieną slėnio kalnų pusę.

Toliau mašina tarpais pažliugusiu molingu keliu ropštėmės aukštyn.

Važiavome pro kaimus, kur vietiniai vis dar gyvena "kaip protėviai inkai - gano gyvulius ir dirba daržus" - pasakoja mūsų gidas, beje vėlgi vardu Luis. O mes, kaip visada, klausiame kur mokykla. Mokyla yra, bet tolokai. Ir tuo pačiu akimis sekame elektros laidus - gal ir yra natūrinio ūkio principais kalnuose gyvenančių, bet jų trobelėse vakarais tikrai šviesiau, nei inkų laikais.

Pakylame netgi 1050 m. aukštyn. Gaila, kad slėnį gaubia debesys, bet nė kiek neburbam, nes svarbiausia - nelyja.

Rytas vėsokas, o ypač 3,6 km aukštyje. Noriai apsirengiu gido Luis striukę ir pradedam žygiuot. Bet negreitai :)

Praeiname keletą "figūros patikrinimų" :)

Ir įspūdingų panoramų.

Einame, lipame, net kalbame lėčiau, nei įprasta, bet visvien kartais tenka sustoti ir pakvėpuoti. Bet akys spindi, džiaugiamės, kad vaikštinėjam.

Ant vienų laiptelių sutinkame vietinį - skorpioną. Luisas pasakoja, kad ketčujai tiki, jog jie gelia tik blogiems žmonėms. Tai ramūs dedame suvenyrą į kišenę - nešime namo :) Į Luiso striukės kišenę, žinoma :)

Nerealiai teisingais intervalais, kaip geriausiam nuotykių siužete, vieną po kito prieiname kažkada jūros vandens išplautus urvus-olas, nė nežinome tinkamo termino.

Pirma ola - maža, aiškios arkinės architektūros, sako dar inkų piešiniais puošta. Daili, bet neįpūdinga. Krypuojam toliau :)

O štai sekantis olų darinys atima žadą. Šįkart dėl grožio, ne dėl aukščio. Ką manote?

Einame dar kelis šimtus metrų akmenuotais takeliais, oras sušyla, sušylame ir mes. O Luisas praneša, kad priėjome pačią įspūdingiausią vietą, vadinamą Katedra. Mat ji labai primena Gotikinio stiliaus statinius.