Halló ísland!
Pirmąją dieną pirmas susitikimas su laukine gamta bus link 198 m. aukščio krioklio Glymur. Jis – antras pagal aukštį šalyje.

Haikas prasideda smagiai sukdamas pro laukymes ir uolas link upelio. O atostogas jaučiančios kojos noriai neša pirmyn! Nes ką tik ilgai lėktuve sėdėjo, tada reikėjo suvaikščiot mašinos, dar maisto apsipirkt ir jau pagaliau!

Nagi, grįžtam į takelį, kuris atveda link upelio ir improvizuoto tiltelio :) Tai gerai, kad nereikia į darbuką, nes lipsim per vandenuką, kad tik nesušlapt batukų, ar ne, širdukai? :) :)

Haikas smagiai prasideda, panašiai ir tęsiasi – vingiuoja vis aukštyn per akmenuotas uolas, kur stačiau ar daugiau palaidų akmenų - ir turėklai padaryti, taigi kopiam kaip žaibai :)

Apgaulingas ėjimas - pažiūrėjus į priekį atrodo, kad tiesiai- pirmyn - aukštyn ir jau plausi rankas krioklio viršūnėje, bet nėra taip paprasta. Ir dėl to daug smagiau!

Kartais kopiam aukštyn, kartais žemyn ir vėl, žiūrėk, takas kyla.

Gal jau laikas užkąsti? Laikas!
Su tokiu vaizdu - valgyk ką nori, net paprasčiausias sumuštinis yra paskanintas.

Kiek keista, kad tolyn matome tik vieną kitą pavienį medelį.

Mūsų šalyje toks kraštovaizdis ypatingai retas. Bet taip jau čia bus. Mokslininkai sako, kad apie tūkstantį metų atgalios, kai čia atvyko pirmieji gyventojai - vikingai, medžiai dengė apie 35-40% viso salos ploto (pvz. dabar Lietuvoje – 28%), tačiau jie drąsiai kirto medžius šildymui, statybai ir plėtė pievas gyvuliams ganyti. O stiprūs vėjai, lietus ir dirvožemio erozija neleido tiems miško plotams lengvai ataugti. Taigi rezultatas – 16-17 amžiuje miškų čia nebeliko. Ir dabar miškai ir medžiai dengia mažiau nei 2% šalies teritorijos. Mažoka, ką?
Sako jie rimtų tikslų turi, iki šio amžiaus galo tą plotą padvigubinti. Sėkmės ir atkaklumo linkim!

O mes pasistiprinę traukiam toliau - pro mažąjį Glymur'o broliuką :)

Hallo!
Krioklys lyg ir ne prie pat, bet gerai girdime kaip šniokščia vanduo. Gaila saulė šiandien retai išlenda iš debesų, būtų dar gražiau :)

Pažygiuojame dar aukštyn. Takelis eina beveik pieva, t.y. eiti paprasta, bet labai šlapia, nes vanduo nenubėga. Nutarėme iki pat krioklio viršaus neiti, su Glymuru jaučiamės jau susipažinę.

Pareidami sutikome gražuolį vietinį rudens pranašą :)

Summa summarum:
3 val., 250 m. aukštyn, 7 km trasa.

Grįžtame tolumoje grožėdamiesi Hvalfjörður (Hvalfjordur) fiordu. Toliau važiuosime akių paganyti jo pakraščiu - Akranes pusiasaliu.

Akranes pusiasalis ir Akrafjall kalnas

Apvažiuoti pusiasalį užtrunka apie pusvalandį. Akimis ryjame aplinkinius peizažus ir laukiame, ką kelias parodys už sekančio posūkio. Gražu. Taip, kaip ir įsivaizdavome turėtų būti :)

Gaila, kad oras vakarop visai pabjuro, debesys nusileido labai žemai. Matyt laikas keliauti į pirmus islandiškus namus :)