Antrasis rytas prasideda labai panašiai - nekantraujam eiti. O pusryčiams ponia Silvija iškepė avižinių blynų! Baisiai skanu!
Mano nuostabioji mama vaikystėje turbūt kas antrą dieną blynus kepdavo. Dabar, kai atvažiuojame aplankyti, puikioji uošvienė rytais blynais lepina. Taigi tokie pusryčiai Bolivijoje buvo tikras smagumas!

Šios dienos tikslas - Canyon del Duende (Elfų kanjonas) ir bent 15 km :)

Šią vietą rasti sunkiau, net google nežino, kur ji. Ponia Silvija perspeja būti protingiems, nes prieš kelerius metus vienas baltas turistas išėjo vaikštinėti ir jį gelbėtojai rado tik po savaitės. Deja, jis neišggveno. Pažadam būti atsakingi, gaunam minimalius orientyrus ir iškeliaujam.

Ketvirtadienis - Tupizoje turgaus diena, taigi praeidami turime progą pamatyti visokiausių įdomybių. Bet mes ne šopintis išėjome, nesiblaškome :)

Vėl einam pažįstamais bėgiais. Alvydas sako:
- Katinai, tu šiandien varai kaip reaktyvinė!
Eina sau, tikrai. Gal čia tie blynai? :)
O iš tikro - ryte išgėriau vakaro kokos arbatos likutį. Alvydui naktį šiame aukštyje kokos arbata labai pagelbėjo ramiai kvėpuoti ir miegoti. Puikus ekologiškas vaistas. Grįžę drąsiai išmetėme visas atsivežtas tabletes.

Žinojome, kad turime palypėti į kalniuką, kur kanjonas matytusi iš aukštai.

Išsirenkame vieną kalną. Tikrai čia kažkada kažkas lipo. Bet ne pastaruoju metu.

Gražu! Vienoje pusėje - kalnai ir keliai.

Kitoje - pasakiškas slėnis. Ten ir eisime!

Nusileidžiam žemyn ir randame keletą takų. Saulė kepina, kaktusai džiugina, o dar ir arklio kakos randam - einame teisingai.

Prieiname vieną uolą, panašią į vakar matytas. Aplinkui pavaikštome ne daugiau nei porą minučių, o saulę paslėpę debesys mums padovanoja gražiausių spalvų.

Negalime neatkreipti dėmesio į įdomiausius akmenis pakeliui, įvairiausių spalvų ir raštų.

Tako nebelieka, einame upelių išplautomis vagomis. Dešinėje mus sudomina raudonos aukštos uolos. Einam pažiūrėt iš arčiau.

---

Torres Rojas - Raudoni bokštai

Pavadinimą sugalvojome patys. Žemėlapyje ši vieta niekaip nepavadinta, o tokia įspūdinga!

Suvalgom pietus, pailsim ir traukiam toliau elfų vartų ieškoti.

Pasilabinam su vieninteliu gyvu padaru, kurį šiandien sutikome.

Einame toliau, o sausos upės vagelė toliau vis siaurėja, kalnai aplink aukštėja ir galo nematyti.

Nesame iš tų, kurie lengvai pasiduoda, bet vilties rasti tą tarpeklį lieka tiek, kiek Lietuvoje sniego šią žiemą. Nutariam sukti link namų.
Nusivylimo nėra, nes ir taip pamatėme gražiausių vietų. Ir diena dar nesibaigė :)

Pasukame į gerai pramintą taką, žinome, kad turėtume išeiti prie jau pažįstamų velnio vartų. Bet iki to, prieiname baisiai smagų kalniuką!

Vakarėjant šių kalnų raudonis vis labiau ryškėja. Gal būtų smagu čia saulėlydį pamatyti? Hm... bet saulė nusileis, niekas namo neįleis :) Aišku, įleis, bet laikomės savo taisyklės tamsoje nežinomose vietose pėstiems nevaikštinėti.

Išėję į pagrindinį kelią pasigaunam autobusą. Jėgų netrūksta, bet tušti pilvai labai įtikinamai prašo greičiau duoti vakarienę.

Summa summarum:
4.5 val.,
240 m aukštyn,
15 km trasa.

---