Jau rimtesnis 3156 m. aukštis, apie 1,5 val. nuo San Pedro. Paskutiniai 8 km žvyrkelio tikrai sunkoki, bet ilgai neužtrunka. Bilietų nereikia.

Tikėtina, kad netrukus ir čia atvykus reiks bilietą nusipirkti, nes jau stovi trobelė. Truputis stogo medžiagų atliko. Labai greit sugalvojome, į ką čia mums panašu :)

Atvažiavus visas Dakaro ralis iškart pasimiršo ir išsižioję lipome iš mašinos. Tikrai vaivorykštės slėnis!
Mūsų nuotraukos - be filtrų ir be ryškinimo, t.y. lygiai taip, kaip savo akimis matytumėt. Internete rasite daugybę uber ryškių ir spalvingų kadrų, kurie, deja, nerealūs.

Dominuojanti uoliena - molis, todėl pastovios krypties vėjas santykinai nesunkiai "išdrožė" šiuos stulpus.

Daugiausia raudonos spalvos atspalvių. Dairomės ir sunku patikėti, kad čia viskas tikra, kai matom žalius, pilkus, violetinius ar mėlynus ruožus. Šios spalvos - slėnyje randamų mineralų ir metalų darbas: geležies, sieros, vario oksido ir gipso kristalų.

Augaliukai čia skurdūs, bet jų yra. Gyvūnų nesutikom, na, išskyrus vos kelis žmones.

Ši mažytė gėlė demonstruoja aukščiausio lygio kamufliažo techniką.

Įdomūs kupstais suaugę kaktusai.

O šis bičas - gyvas, tik miega. Ir laukia vasario drėgmės, kada trumpam atsigaus.

Einam toliau.

Kartais tikrąja to žodžio prasme atima kvapą - 3 km aukštis daro savo ir greičiau paėjus ar atsitūpus augalų pažiūrėti galvelės lengvai apsisuka. Čia jau nuotraukai nepašokinėsi :)

Alvydas susižavėjęs vis klausia:
- Katinai, kur mes čia esam?! Ar tu matai?!
- Matau, matau!! Atakamos dykumoje mes, Alvydukai!
Nuostabi vieta.

Žinojome, kad šiame slėnyje yra keli nedidukai kanjonai, pasistengėme juos susirasti. Faini, bet neilgi. Uolienų raudonis įspūdingas. O Saulei judant pro debesis, atspalvis kinta kas kelios sekundės!

Turbūt jau aišku, kad aplankyti šią vietą begaliniai rekomenduojam! Bet garsųjį Valle de la Luna aplankykite pirmą. Nes po šios vietos ten nebus į ką žiūrėti :)

---